Furgonėlis Dangaus

Kaip trečiąją žvaigždę užstoja gamyklų gaminami debesys Gerokai toliau už šviestuvų nutrenkę asmeninį rūką Pabudę išžiebti mėnulio kuris gal atrodęs kaip degantis Nuo mūsų didžiausios žvaigždės spindulių Pabudęs galvojau esu sužalotas akmenkasių I mano upes tais kastuvais primėčiusių ledo Kuris laikinai apmarino visas žuveles Ir jos puolė plaukti į krantą tikėdamos gelbėtis Kiek pamenu savo pradines tikybos klases - mes turėdavom nuostabią moterį Kuri visada mus priversdavo savo valia patikėti Kad esama šio to daugiau nei gamyklų nugainioti debesys Nei tuščios bevielės mašinos ir mūsų pačių suaklėjimas Ir gal ir dėl to aš kadaise su savo gyvenimo moterim Į gražius kryželius smalsiai dėdavom mintį ir jie mus sujungdavo Gal net šiandien todėl užsidėjau rožančių Siekdama tos bebalsės bežodės konekcijos O jei ne, tai bent Dievo pašventinto skausmo

Dienos pamąstymai: Yra toks dalykas kaip veidrodiniai neuronai. Kai mes užsiimame tam tikra veikla, pvz, bėgiojame, tam tikri neuronai suaktyvėja. Kai žiūrime ką nors kitą bėgiojantį, suaktyvėja didžioji dalis tų pačių neuronų. Tat reiškia, kad tie neuronai nejaučia skirtumo tarp savęs, išties atliekančio veiksmą ir kito žmogaus, atliekančio tą patį veiksmą (tai, beje, labai panašu į vieną šizofrenijos savybę - nežinojimą, kur baigiasi vienas žmogus ir prasideda kitas). Veidrodiniai neuronai taip pat atsakingi už socialinės psichologijos veikimą - mūsų norą skirtingose situacijose elgtis adekvačiai: vienaip darbe (kuriame kiti žmonės ir kitos taisyklės), kitaip namie ir panašiai. Tad galima teigti, kad neuronų lygmenyje tai yra reiškinys, skatinantis mus prisitaikyti prie aplinkos, kurioje esame, ir taip pat galima teigti, kad savo veikimo principu jis yra šizofreniškas, tad mūsų noras prisitaikyti yra taip pat šizofreniškas.

- Taip, žinau, pastaruoju metu rašau beveik ištisus romanus - Taisiausi kavą į paskutinį švarų savo puodelį (žinot, darbo namuose privalumai) ir į tą patį puodelį sugebėjau įmesti segtuką, susegantį kavos puodelį, kad tenai nesivartaliotų per daug oro. Ir labai linksmai jį traukiau iš puodelio. Nesu didžiulių dramų megėja, ypač ten, kur jų nereikia, tačiau visiškai sklandaus tobulo gyvenimo nenorėčiau. Smagu kartais traukti iš kavos puodelio segtuką. Gyvenimai įsibėgėja, pristoja, įsibėgėja, bet visuomet kur nors veda, net einant ratais. Išmokstama nebeįmesti segtukų, bet, duok Die, būta kitų pažadinančių įvykių. Tiesiog pažadinančių iš vientisumo sapno, nes vientisumas nesusideda iš ko nors daugiau negu paskirų detalių.

Prieš gerą savaitę ar dvi portale ask.fm man uždavė klausimą, ką pasakyčiau sau jaunesnei, jei galėčiau grįžti atgal. Ask.fm jau ištryniau, bet Pasakyčiau, kad bus verta. Visa tai, ką ji darys, bus to verta. Visa tai, kas tuo metu atrodys nesuprantama, po kiek laiko pavirs nuostabiomis ir neįkainojamomis patirtimis, ją pakeisiančiomis patirtimis, ją užauginsiančiomis patirtimis. Pasakyčiau, kad kad ir ką ji darys, tai atsipirks. Galbūt po metų, galbūt po daugelio. Stovėdama čia ir žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad toks žodis kaip "klaidos", regis, nebeegzistuoja, egzistuoja tik patirtys, kurių nenusimesi nuo pečių, bet ir nereikia, dėl to, kad užaugai, jos jau ramiai guli ant Tavo pečių ir seka pasakas apie nuostabų Tavo gyvenimą. Visi praeities įvykiai tampa ir "tai jau praėjo" ir "tai niekada nepraeis". Pradėjus žiūrėti holistiškai suvoki, kad negalima kažko priskirti konkrečios dienos konkrečiai valandai, nes niekas neįvyksta taip staiga. Net greičia

Ir jau dabar prisimenu ją gyvą, šypsančią Iš savo neišsenkančio gyvenimo Prisimenu ją krentančią nuo nemigos prisimenu ją švytinčią iš meilės prisimenu faktus kurių neteko pamatyti faktus kuriuos beliko tik išjausti iš atstumų iš sakinių, raidžių, kablelių, tarpų iš debesų iš palikimų ir jau dabar atsimenu ją šviesią it mėnulis su niekuo nesusijusią labiau nei šviesos, negu žuvys su medžiais amazonės gilumoj prašvintant ir jau dabar kitaip ausy susikerta tie lietūs pačioj pradžioj dar nepradėjus lyti bet sukaupus bagažą šimtmečių lašų sukrautą padalintą po lygiai bet ne taip kaip buvo skirta - o mums buvo skirta ir jau dabar kiekvienas malonumas yra tik vienas šventas kuždesys sutikti tiesą kuri yra visur nuo marškinių apykaklės kuriuos nešioju iki mažyčių pakabučių niekada neužsidėtų gyvuojančių kažkur toli nuo mano švento kūno gyvenančio taip pat gan atskirą gyvenimą ir jau dabar žinau ją esant gyvą žinau ją juokiantis, žinau ją vargstant žinau ją esant gra

Jau pasidalinau su Odeta, bet kaip čia nuslėpsi nuo kitų? Per pastarąją savaitę atbudo kažkur uždusinta sena kaip pats mano gyvenimas aistra psichologijai, stiprėlesnė nei tai, kad užtektų tiesiog toliau gyventi, nes visa yra psichologija. Todėl nuo vakar nakties užėjus beatodairiškam norui paskaitinėti ką nors rimtesnio negu "kaip atskirti, ar jūsų vyras jus apgaudinėja", šiandien prisiryžau ir nuėjau bent jau į savo prof. rengimo centro biblioteką. Apvaikštau lentynas, prierašo su psichologija nerandu, klausiu darbuotojos: - turite ką nors apie psichologiją? - O ko Jūs ieškot? - Na, noriu pažiūrėti, ką turit, išsirinksiu. darbuotoja pradeda siūlyti profesionaliai parašytas populiariosios psichologijos knygeles (tiesiogine to žodžio prasme, taip ir sako: "Yra nedidelių, na ten pop.psichologija, bet labai prof.parašyta") - Nenoriu populiariosios -, sakau ,- noriu ko nors rimtesnio. nuveda mane iki lentynos ir nueina, per eiles (ne žmonių eiles -žmonių eilių

IV dalis Iš tiesų, važiavimas greitaisiais autobusais yra mistinė patirtis. Kartais keikiesi, mėgindamas įlipti, išlipti, iškristi, jau nešnekant apie tokius gėrius kaip pamėginti aktyvuoti bilietą. Pastarosiomis dienomis žmonių elgesyje priimant sprendimus, susijusius su greitaisiais autobusais, pastebiu patinų sezono metu bruožus: stotelėje visi sustoja užimdami startines pozicijas, išvesdami teoriją, kad štai šioje vietoje, autobusui sustojus, bus durys, tai aš įlipsiu pirmas! Žmonių elgesys šiaip laukiant stotelėje ir atvažiuojant greitajam kardinaliai pasikeičia. Beveik gali jausti, kaip jie pradeda skleisti konkuravimo kvapus. Jau supratus, kad autobusas nesustos prognozuotoje vietoje, visi įžūliai keičia savo pozicijas. Drąsiausieji pavasarinėtojai netgi rizikuoja būt nutrenkti veidrodėlių. toks vat tas gyvenimas greituosiuose

Per vakar-šiandien sukurpiau keistą nostalgišką dainą, klaikiai grubiai įrašiusi nusiunčiau žmogui, su kuriuo norėjau tuo pasidalinti. Net trumpai atpasakojau, ko ji taip šnypčia :D O jis sako, "gerai, svarbiausia - girdžiu" Ir iš tiesų tat turbūt būti svarbiausia matyti, justi tuos neaprėpiamus norus, troškimus ir savijautas nepaisant to, kaip mums gali nepatikti išraiškos bet galbūt mes galime matyti toliau už jas svarbiausia, jaučiu