Kartais pagalvoju, kad reiktų nekalbėti. Bent kartais. Bent tam tikrose terpėse ir tam tikru laiku. Tai turbūt tikrai pagerintų kai kuriuos mano santykius su kitais žmonėmis, svarbiausia - su tais, kurie man svarbūs, įdomūs ar dėl neaišku kokios kitos priežasties, bet brangūs. Ir vat būna, absurdo viršūnėje abu teisūs: vienas mano, kad negražu liet pyktį ant to, kuris Tau padeda kitas mano, kad negražu laikyt tynginiu to, kuris paprasčiausiai nežino, ir užuot tingėjęs ieškot iš tiesų ieškojo daug, tiesiog dalykų, kurie neegzistuoja, neranda net google.lt Akivaizdžiai teisūs abu. Sėdi tyliam absurde ir galvoji, kad susirašinėjimus su kai kuriais žmonėm reiktų apmažinti. Nebemušt tų rekordų, kaip kadaise, kai, irgi tokiom pat priemonėm, su labai man brangia mergaite, susipešėm dėl ... mažyčių žaidimo/lošimo kauliukų. Visi esam žmonės. Problema ta, kad ekspertai ir nutylėti nepataria. Tam, kad sugebėtum nei išlieti pyktį, nei jį nutylėti, reikia išsiugdyti įprotį tam tikro
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę