Furgonėlis Dangaus

     Kad kiti neprisikabintų: ką man reiškia gyventi su kate. Taigi, nepamenu kada, bet taip nutiko, kad mūsų bute atsirado mielas, minkštas, švelnus ir labai pailgas padaras, kuris vis dar auga į ilgį. Ką reiškia su tokiu po vienu stogu gyventi? Daug visokių dalykų. Pirmiausia reikia mest į šonus visus mielus stereotipus, tokius kaip kad katė bus miela ir visas naktis miegos jum prie kojų. Nebūna taip, katės naktiniai padarai. Taip, jos dažnai snaudžia prie kojų, bet būna ir kad intensyviai ir super įkyriai medžioja musę vidury nakties, šokinėdama per visas kliūtis, kurias tik randa, ir tuo metu Jūs tai katei esate ne kas kita kaip tik dar viena kliūtis.      Katės dažnai turi kiekviena savotiškų kaprizų, mūsiškė irgi tokių specifinių turi. Žymiausias iš jų - pasitraukti savo vandens dubenėlį kur nors į šoną prieš iš jo geriant/lakant. Dėl šito reikalo mes jai net keramikinį dubenėlį nupirkom kad nebestumdytų, bet ir tai nepadeda. Matyt, katė nori, kad būtų labai švaru aplink jos d

Yra žmonių, kuriem teko girdėt mano dramos filmo vertą istoriją apie draugyste su mergaite iš Kauno. Taip arti viena kitos buvom. Tokia nuostabi buvo ta draugystė. Tokios keistai stebinančios buvo aplinkos ir aplinkybės. Taip, mes nebebendraujam ir ta istorija vis dar verta geros dramos. Bet visa tai nesvarbu. Ką aš noriu pasakyti? Tas žmogus atėjo į mano gyvenimą tada, kai man labiausiai to reikėjo, ir pasiliko su manimi tiek, kiek man reikėjo. Ir aš stengiausi padaryti lygiai tą patį savo ruožtu, jos atžvilgiu. Vartau rastas laiškų nuotrupas (gal rasiu ir pačius laiškus). Skaitau apie mūsų susipykimus ir susitaikymus. Apie visišką tikrą nuoširdumą, ir visiškai tvirtą išsakymą to, kas galvoje. Tuo pačiu taip giliai, švelniai ir poetiškai. Viskas toje draugystėje buvo nuostabu. Bendra ir nebendra kūryba, būdas šnekėti, sapaliojimai ir nesapaliojimai, barniai ir susitaikymai. Tai, kad visa tai išvis galėjo vykti daugiausiai internetinėje erdvėje, ir ne aš manau, bet aš žinau, kad k

     Pirmiausia - nukeliavusi į Paryžių padariau išvadą, kad šviesoforus jie turi todėl, kad priklauso Europos sąjungai, ir, ko gero, joje esant tai yra privaloma. Eiti per gatvę per žalią ar raudoną - iš esmės nėra skirtumo, bet kuriuo atveju gali sutikti skubantį pamišusį ant kojų važiuojantį vairuotoją, todėl svarbiausias kriterijus yra toli gražu ne šviesaforo šviesos, bet dairymasis į šonus.  Visas dienas buvo žvėriškai karšta (beveik visas), po vidudienio +30, +32 laipsniai celsijaus, tai linksminomės spirdami save iš namų viskuo, ir kola, ir kava ir kas dar su tuo susiję. Kai žiauriai karšta ir energijos nebūna sėdint Vilniuj, bute, dažniausiai ir nebūna didžiulio entuziazmo prisiversti išeiti į miestą - juk galėsi ir rytoj. O vat, laikas Paryžiuj buvo visai kitoks, nes žinojom, kad nėra jo jau tiek ir daug. Nežinau, kokį įspūdį parsivežiau iš Paryžiaus. Sako, jį vadina meilės miestu, gal prieš kokį 100 metų jis toks ir buvo, po šiai dienai, miestas kaip didelis miestas.

keistas dalykas. Ypač sakinių struktūros.

Visa, kas susiję su Paryžiumi, įsivaizdavau absoliučiai kitaip, negu tai įvyko. Ir tai nėra blogas dalykas. Nustok tikėtis, ir niekas Tavęs nenustebins. Pirmiausia - couchsurfing bendruomenė. Nežinantiems, kas tai, couchsurfing - tai bendruomenė, kurioje, pažodžiui išvertus, žmonės siūlo sofas. Paprastai keliaujantiems siūlo nemokamą nakvynę, dažnai nori susipažinti, "apsikeisti" kultūromis, pagiduoti naujoje vietoje ir taip toliau ir panašiai. Parašėm milijonus prašymų apsistoti, iš visų naktų Paryžiuje su žmonėm, pas kuriuos gavom lovas, praleidom tik dvi naktis, ir tik tiek praleisim. Kitas naktis teko daugiau mažiau užkrauti geram draugui ant galvos. Gerai, kad geram. Manau, veik sumušėm prašymų rekordus, kaip keliaudami aštuoniom dienom ir iš jų tris užsirezervavę pas draugą, tai kaip ir lieka penkios. Statistika: 35 žmonės neatrašė išvis  2 žmonės sutiko (vienas iš jų grupėje "skubūs prašymai" rašytoje jau veik skrendant)  2 žmonės rašė gal (vienam netiko

Savaitė buvo rimta. Vis dėbsojau, kam čia galėčiau pagelbėti ir prisidėti prie pilietinės akcijos "pametei" (apie ją galite paskaityti   čia   ). Taip pat pirmąsyk gavau holivudinių filmų tipo kavą: liesą latte be kofeino. Už išverstą tekstą. Buvo verta. Dabar man tokią tik Aivaras skoloj, kai bus Vilniuje. Pirmadienį parai parsiradau į Šiaulius unikaliu balsavimo kelyje būdu. Sutikau daug žmonių, pravažinėjau dviratuką, prasikeikiau, kad tokiu karštu oru nutariau pasivažinėti, bet šiaip buvo nesvietiškai gerai. Kliuvo garbė tyčia ir netyčia daug ką sutikti, taip pat pirmąsyk pasibūti su Šiaulių Fotoklubu, pamatyti, kas ten per žmonės, likau patenkinta ir sužavėta. Pasirodo, jie visi žmonės, kaip ir visi kiti žmonės. Jie tiesiog fotografuot moka :) Katė glaustosi į šoną, gaila ją savaitei palikti nuobodžiauti, ryt ryte išskrendam į Paryžių. Tai tiek va. Pabaigt darbus, susikraut šmutkes, kažkokiu būdu nusipirkt juostelių maximoj, kai artimiausioj maximoj juostelės baigės

Žmonės, paniškai mėginantys susirasti antrą pusę, tada išsiskiriantys, vėl susirandantys, išsiskiriantys ir taip paniškai ieškantys man baisiai primena panišką pėdkelnių pirkimą: perki, suplyšta, vėl perki, suplyšta, ir užuot pagalvojęs, kodėl plyšta, vis ieškai naujų pėdkelnių. Gal kojų nagai per ilgi? Gal reikia nusikirpti? O gal ne tas dydis? Bet tik perka ir perka ir perka. Nusivilia, kad suplyšta, ir vėl perka.