Furgonėlis Dangaus

     Turbūt niekuomet taip ir nepadėkojau už tas smėlėtas tinklinio partijas prie prūdelio ir už tai, kad mane ten, tokią nesportišką vargšę mergaitę, nusitempė, ir dar teko savo vienbėgiu dviratuku atpūsti paskui Danielių, važiuojanti dviračiu, kuris bent jau turėjo normalius stabdžius. Pamenu, kad manęs tokios vargšės vis reikėdavo luktelti. Bet buvo baisiai smagu. Kaip anksčiau netekusiai paragauti tokio malonumo kaip važinėjimo ne vienai, tūkstantį metų nežaidusiai tinklinio su draugais... Sutikti daug naujų keistų žmonių, kurie įeina į Denio "draugai ir geri pažįstami" kategoriją, o ten tikrai ne bet kokio plauko žmonės įeina... Ačiū už visas tas nesąmones, ir filmus, maistą, kompaniją. Buvo baisiai smagu gauti galimybę truputį labiau pažinti Tave.

Pagaliau atsiminiau, ką tikrai turiu parašyti: NELEISKIT AUGUSTEI DAUGIAU SKAITYT MANO BLOG'O. Ačiū. Matot, mes retai susitinkam, o kai susitinkam, tai jau kaip ir nebėra apie ką šnekėtis.

     Žinau, kad kartais ir kai kuriais kartais aš būti skeptiška. Bet yra ir tokių įvykių, kurių metu skeptiška būnu labai pagrįstai ir aiškiai.      Taigi, išlindom į šių metų gatvės muzikos dienas. Išėjom gana anksti, dar mažai kas grojo, pasigrožėjom senamiesčiu. Jau vėliau nukeliavom į dalį šalia katedros aikštės. Parkelyje kūrėsi ir įdėmiai koncertui ruošėsi ko gero ne viena paauglių grupė. Pastebėjau, kad nuo tada, kai atsirado geresnės galimybės gauti elektros ir įgarsinimą, tie pasirodymai tikrai tapo daugiau atskirais, veik niekuo nesusijusiais koncertais, negu gatvės muzikos diena. Stovi ir lauki. Negroja. Vienas tikrina būgnus. Kitas kaip per repeticiją varo gitara ant viršaus. Ir taip ne vienoj ar dvejose vietose. Galiausiai neiškentę tų paauglių debiuto taip ir neišgirdom. Net ne į koncertą panašu, bet į lėta užsimiegojusį garsios grupės soundcheck'ą , ir tai, negana to, tik į jo pradžią. Jeigu jau nutarė pasidaryti savo garbei koncertą, tai kodėl gi tuomet nesusidar

Nėra ką rašyti - nerašau. Yra ką rašyti - rašau. Labai paprasta. O šįvakar ką rašyti yra, Sario kaip paklaikusi ieškau jau gerą mėnesį. Iškuičiu visų devėtų lentynas. Dar paklausiu, ar neturi sandėly. Sako, kartais būna.Tą mėnesį kažkaip niekam nepasitaikė. Šiandien, po visokių darbų ir darbelių, kelionėlių po Vilnių, iš savanorių prospektu su persėdimu važiuoju namo. Galiu rinktis, kur išlipti. Sentimentai nugali, ir išlipu ties televizijos bokštu. Galvoju užeisiu į iki apsipirkti. Akys nukrypsta į humaną. Dar dirba, švenčia gimtadienį, viskam 15proc.nuolaida. Taip visiškai šiaip sau visa nuvargus nuslenku prie medžiagų ir mintyse sakau: "nu jei visai netyčia ims ir pasitaikys kas nors lengvai randamo", mat, net kuistis neturėjau jėgų. Ranka priliečiu patį pirmą rusvą audinį. Išsitraukiu. Saris. Ieškojau gerą mėnesį. Tai jau daug nebegalvojau, gražus jis man ar šiaip sau (tuo metu maniau, kad šiaip sau, dabar apsirėdžiusi žiūrėdama į veidrodį manau, kad gražus), ti

Ieva Rip prašė, kad parašyčiau įrašą. Štai ir įrašas.

     Sveiki, esu Indrė ir gyvenu Vilniuje. Neįsivaizduoju, kiek iš mane skaitančių mane pažįsta, tai vat, prisistatau.      Jau seniai taip mažai nemiegojau. Vakar teko pabuvoti Konstitucijos prospekte, priešais swedbank  diplomato Sugiharos garbei įrengtame sakurų (japoniškų vyšnių) sode. Tiesa, daugelis ten esančių vyšnių toli gražu ne japoniškos rožiniais žiedais pražydusios sakuros, bet mums iš vaizdo artimesnės ir žydi baltais žiedukais. Žodžiu, apie visą sodą įrašą (tokį rimtesnį) žadu raštelti vėliau.      Žmonių vakar ten buvo kaip pri...ėję galingai daug. Nutariau, kad saulei kylant ir kai ten tuščia, būtų labai jėga pafotografuoti, susižiūrėjau grafikus, kas kaip kada. Susigooglinau, kada teka saulė, rašo 05:30. Namie dar buvo rimta diskusija, ar tuo metu būna vos pradėję švisti, ar jau galingai nušvitę. Išsiaiškinom, kad vos pradėjus švisti (ir buvom visiškai neteisūs).      Radau maršrutą, su kuriuo ten turėčiau būt lygiai 05.30, sakau gal spėsiu. Atsikeliu ryte mieg

     Rašo Ieva visa išsigandus, čia pas mus palei namus visai kažkoks sraigtasparnis ratus suka. Sako ji bijo, tėtis sako kažką filmuoja, mama sako karo nebus... Indrė Įsijungia google ir suveda "sraigtasparnis šiauliai 2013-05-04". "Gegužės 4d., šeštadienį, Šv. Florijono dieną prie Šiaulių Akropolio vyks ugniagesių globėjo dienai paminėti skirti pratimai, gelbėjimo darbai, automobilių ekspozicija, gaisro gesinimo darbai, galbėjimo darbai panaudojant oro pajėgų malūnsparnį." Nu ir viskas. Taip paprasta.

     Kartais man atrodo, kad kai kuriuos mano žodžius žmonės sugeba priimti baisiai per rimtai, tai, galvoju, prieš sakant reiktų pažiūrėt į žmogų ir nuspręst, ar jis nutars baisiai įsižeisti ten, kur įsižeisti nėra ko. Rašteli su visa meile pora pastabėlių ir gauni atgal dviejų puslapių laišką, kuriame rašo, kad aš netobula. Nu aišku, kad netobula, pati žinau, bet kur galiu taisytis tai nežinau, jei nepastebiu, ką darau blogai. O pats geriausias jausmas yra, kai sėdi ir klausai kaip pro šalį eina Tavo įžeisto ego mintys, vis sukasi varikliukas, gal čia taip, gal anaip, gal buvo blogos nuotaikos, dabar darysiu viską tobulai, bla bla bla... Sėdi ir patenkintas klausaisi, tai Tave jau nelabai liečia.

    Šiandien norėčiau su Jumis pasidalinti klausimu, ir dar labiau norėčiau sulaukti Jūsų aktyvumo, galit ir anonimiškai. Klausimas yra toks: Kas Jus veža gyvenime? Mane veža fotografija, buvimas su savo gyvenimo vyru, improvizacijos ant vasaros žolės, naujos pažintys, saviti pašnekovai. Taigi - ir bendravimas, per kurį ir kreipiuosi: Kas Tave "veža" gyvenime? Kodėl Tu gyveni? Tikiuosi, kad dar kas pasidalinsit komentarų skilty apačioje. Pagarbiai, Elfai