Mano gyvenime yra kategorija žmonių, kuriuos vadinu angelais. Tai - kitaip sakant, žmonės, kurie nukrenta tiesiog iš dangaus, čia ir dabar, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Jau nebežinau, ar tikrai galiu tai pavadinti kritimu iš dangaus, nes tai atsitinka kiekvieną sykį, kai man to reikia. Kartais tie žmonės tiesiog nusišypso autobuse, kartais vieni kitus užkalbinam, kartais kažkas teiraujasi informacijos. Šįsyk tai nutiko, kai man su Gintare dardant pietiniu traukiniu į Vilnių ties Kėdainiais du vaikinai pasiūlė kortomis sužaisti keletą durniaus partijų.
Taip jau nutiko, kad teko su jais ilgėliau padiskutuoti. Vienas iš jų, paklaustas, kuo tiki, atsakė, kad tiki fizikos dėsniais, reinkarnacija ir zapadlo dėsniu, apie kurį turbūt visiems mums teko nemažai girdėti. Kas, Jūs manote, tąjį zapadlo dėsnį sukuria?
Pradėjus diskutuoti apie religijas (tam žmogui tai neabejotinai - pasakos), priėjome prie vienos išvados. Į gautą priekaištą apie tai, kad Dievas nieko šiame pasaulyje nepadeda, teko atsakyti vienu vieninteliu teiginiu: nesvarbu, Dievas yra ar ne, bet patys esame visiškai įgalūs padėti šiam pasauliui, ir mums tai turėtų būti gerokai lengviau, negu senukui su barzda iš aukštai.
Neįtikėtina, kai žmogus piktinasi zapadlo dėsniu: vienas ilgai dirba ir nieko negauna, o kitam visiškai nesistengusiam visa krenta iš dangaus. Kodėl krenta? Kas tai mėto? Ar tai - ne žmogaus darbas? Ne korumpuoto darbdavio, dėstytojo, savanaudžio, kuriam pasiūlo atlygį? Ne šališko žmogaus darbas?
Visos pasaulio problemos atrodo besančios neįtikėtinai toli, rimtai diskutuoją su vienu iš vaikinų būname nutildyti antrojo. Sako "pakalbėkim apie ką nors žemiškesnio". Ar yra kas nors žemiškesnio? Kalbama apie kūną ir kraują, aš galiu paliesti Tave, Tu - mane. Apie mus ir kalbame. Apie tai, kas mus supa kiekvieną dieną. Pradėjus diskutuoti apie kerštą, pasirodo, kad žmonės tat labai mėgsta (o man labai sunku tai suprasti). Kaip žmogus, į blogą atsakantis blogu, gali kažką kaltinti, kad nieko šiame pasaulyje nesutvarko? Varyti ant kubiliaus, varyti ant katalikų, ant bet ko.
Nori žmogus to, ar nenori, galiausiai prieinama prie tiesų, kurios gyvuoja dešimtmečius, kurios gyvuoja šimtmečius. Tos tiesos - labai paprastos: pradėk nuo savęs.
Kaip pradėti? Ką pradėti? Kur pradėti?
Keisčiausia, kad visos visuomenei priimtinos dorybės visgi yra kelias į tobulėjimą, pagalbą sau ir kitiems. Būti geram, tikėti kitais, ištiesti pagalbos ranką, atsukti antrą skruostą. Neminėti žmonių bloguoju, dalintis, vertinti dvasinius dalykus. Tai šimtmečius klesti religijose, įvairiose visuomenėse įvairiomis formomis, kiekvieno mūsų aplinkoje žinome bent vieną tokį dorą žmogų. Ir šiandien aš pareiškiu: mano manymu tai yra kelias. Nesvarbu, kurią tiksliai jo atšaką rinksitės: Aikido, krikščionybę ar savanorystę, tiesos sakymą ar draugo globą. Tai visiškai nesvarbu. Mes visi slenkame ta pačia kryptimi. Visi norime, kad būtų gerai. Vieni tą gerai skaičiuoja mašinomis, kiti peržiūrėtais filmais, treti perskaitytomis knygomis, ketvirti tyla. Noriu pasakyti, kad Tu neprivalai, ne, netgi nereikia tobulėti užsidarius vienuolyne. Labai lengva yra nušvisti ir mėgautis ramybe vienuolyne. Bet ar gražu, turint didžiulį duonos kąsnį, kurio Tau per akis, nesidalinti juo?
Ir iš tiesų, kaip gali būti gaila, jei kažko turi tiek, kiek tau nereikia?
Kitas klausimas jau yra "o kaip žinoti, kiek ir ko Tau reikia?"
Tada jau prasideda amžinas klausimas. Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Naujo ferrari? Seanso kino teatre? Maldos? Knygos? Meilės? Ramybės? Samsungo?
Nutinka, jau daug kartų esu apie tai kalbėjusi, kad du žmonės užauga visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis, gyvena visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis taip pat: ir visgi, vienas iš jų yra beprotiškai laimingas. Kitas - visai priešingai. Tai kodėl tai nutinka? Zapadlo dėsnis? Vienam kažkas numetė laimės jausmą, o kitam ne? Manau - ne. Manau, vienas iš jų daro kažką ne taip. Manau vienas iš jų varo ant Kubiliaus, o kitas supranta, kad nuo to, ar varai ant Kubiliaus, išoriniame pasaulyje niekas nesikeičia, o vidiniame tik paaštrini savo paties dramą. Paaštrini savo nesėkmės jausmą. Šiandienai, tebūnie, Kubilius nėra nei gerai nei blogai, vis tiek tai nieko nekeičia.
Sako, kai žmogui nepatinka kažkas aplinkoje, jis visada turi dvi opcijas:
Šiais laikais esame taip susvetimėję, kad baisu nusišypsoti praeiviui. Baisu mirktelti akį, baisu paklausti, ar reikia pagalbos, neduok Dieve, tokiu klausimu įžeisi žmogų.
Ir, kas, manote, yra kaltas dėl to, kad žmonės žmonėmis nepasitiki? Kad klausimas "ar reikia pagalbos" žmogaus mintyse staiga perfrazuojamas į "aš prašysiu Tavęs atsilyginti" arba "siekiu asmeninės naudos"? Čia kas, Zapadlo dėsnis, kad stengėtės padėti ir nepavyko? Ne, čia viso labo žmogaus susvetimėjimas, kurį akivaizdžiai sukuria pats žmogus.
Bet žinote, ir tai nieko tokio, nes žmonės tiesiog neturi laiko būti laimingais, neturi laiko būti gerais. Jie nesidomi dvasiniais dalykais, jiems reikia peržiūrėti naują filmą, uždirbti pinigus, išgerti su draugais. Dvasinių dalykų nemaža dalis kratosi kaip maro, keista, jie kratosi to, kas jiems leistų turėti begales laiko prasmingiems dalykams nuveikti. Visi šioje Vakarų visuomenėje įsivaizduoja, kad dvasinis tobulėjimas yra pasiekiamas tik laisvalaikiu. Aš pamedituosiu užuot išgėręs su draugais ir aš nušvisiu. Arba aš privalau nuvažiuoti į vienuolyną. Kur kas sunkiau, ir daug prasmingiau yra tobulėti čia ir dabar. Kiekviena sekundė yra proga tobulėjimui, proga priartėti prie savo ir kitų laimės (nes jei visi žmonės bus laimingi, atsiprašau, bet manau, kad daug problemų tiesiog nebeliks).
Ir išvis, tie tariami zapadlo nėra pilnai blogas dalykas. Nešiojiesi visą mėnesį skėtį, vieną sykį nepasigriebi su savimi ir pradeda lyti. Tai? Kas iš to? Paprastai, jei nebijai smegenų apkrauti tokia mįslinga veikla kaip mąstymu, suvoki, kad nenumirei ir be skėčio. Kaip šiandien šnekėjomės, žmogus ne iš cukraus pagamintas. Išsimaudei su telefonu? Na ir kas? Sužinojai, kad gali gyvent ir be telefono, kad kartais net labai gera? Kiekvienas momentas, kaip mes jį bevertintume, yra pamoka, kurią mes galime priimti. Kiekvienas barnis, kiekvienas praeivis, mašinos pyptelėjimas. Mes galime semtis iš visko. Mes galime tobulėti vos atsikėlę, išėję į darbą ( į kurį dauguma eina tam, kad "nusipirktų dalykų, kurių jiems nereikia, už pinigus, kurių jie neturi, tam, kad įtiktų tiems, kurių jie nemėgsta"), pareidami iš jo, būdami pavargę ir nepavargę, būdami skubantys ir būdami flegmiškais. Kiekviena akimirka yra proga. Kiekviena sekundė - tai Jūsų dvasinės praktikos galimybė.
Mes labai daug ką darome teisingai: dažnai nemėgstame meluoti, atiduodame autobuse vietą senukui. Faktas yra tas, kad dauguma siekiame tapti tais dorais etiškais žmonėmis, kuriuos kartais matome, arba bent to norėtume. Ir mes savotiškai esame: atsakingai einame į darbą, kad atsakingai uždirbtume pinigus. Stengiamės darbe būti darbštūs, ta proga dažnai apgauname. Dažnai lipame per galvas. Siūlome žmonėms tai, ko jiems iš tiesų nereikia, ir mes patys tai žinome. Niekas neliepia Jums nedirbti. Yra vienas elementarus kabliukas: neieškokite darbo milijonieriui, ieškokite darbo doram žmogui. Taip, Jūs ko gero uždirbsite mažiau. Bet Jūs būsite ramūs žmonės. Kam Jums išvis reikia uždirbti daug? Čia dėl to, kad tikite fizikos dėsniais? Ir vėlgi, kas yra ta fizika? Tai materialumas. Visa, ką galime paliesti, užuosti, pajausti. Tai, ką matome prieš akis. Tačiau ar tai yra viskas? Ar verta kaip aukščiausią tikėjimo prioritetą išsikelti zapadlo ir fizikos dėsnius? Gal tuomet ir nenuostabu, kad einame uždirbti pinigus, pasididžiuoti prieš žmones, kurie neturi ir tiek. Ir yra dar vienas kabliukas: "kas Tavo kapui prisiųs kišenes?" - kartą dainoje pasakė Razauskas.
Kiek besukaupsi turtų, kiek žmonių beatkeršysi, kiek suknelių bepasikabinsi į savo spintą - prie grabo lentos tai bus absoliutus niekas. Sunaudoti medžiai, užteršta planeta. Tai yra kainos už mūsų vartotojiškumą, kurį pasiekiame savo pinigų gausa ir nesugebėjimu suvokti, kur verta juos dėti. Kas tai yra, ko išties reikia žmogui? Manau, kad visomis savo suknelėmis, mašinomis, maldomis, mes visi siekiame to paties. Tik vieni - švaresniais būdais nei kiti. O treti tiesiog mano, kad jiems reikia kažko, ko iš tiesų nereikia. Mes visi kažko siekiame, kiek iš mūsų turime tam paaiškinimą? Dauguma. Tačiau kiek tas paaiškinimas yra tvirtas? "Nes reikia" ? "Nes noriu" ?
Paprastai, kuo gilesnė motyvacija, tuo lengviau ir aiškiau yra gyventi. Ir, negana to, kuo gilesnė motyvacija, tuo, paprastai, mažiau materialių idėjų ji yra paveikta. Ar Jums tikrai reikia didesnio buto, naujos suknelės, trejų porų batų vienam sezonui? Nes paprastai šiems dalykams gauti yra išnaudojamas gyvenimas. Visas jo laikas. Uždirbti. Pameluoti, kad uždirbtum. Parduoti kuo daugiau.
Niekas nėra tobulas, pasaulis taip pat: to tobulumo čia ir nereikia. Tai, ką šiuo metu turime - tai yra visos sąlygos mums tapti laimingiems. Pamokos. Galimybės tobulėti. Galbūt netgi nėra geresnio laiko tobulėti, nei dabar. O liūdniausia, kad mes beprotiškai daug darome teisingai, mes einame geru keliu. Mes tiesiog žvalgomės ne į tą pusę.
Baisu nusišypsoti gatvėje, bet ką daryti, kad taip nebūtų ? Šypsotis. Kol tat netaps dažna, niekas ir nesikeis. Kažkas turi kažką daryti. Uždaras ratas negali atsidaryti savaime. Jei yra uždaros durys, yra ir rankena, ar kitas būdas jas atidaryti. Juk kartais tiek nedaug reikia. Ir atsitiktinė praeivio šypsena išgelbėja nuo savižudybės. Mums nereikia kelti revoliucijų, kiekvieno mūsų vidus - tai viso pasaulio revoliucijos, kaip pasakė, "mes norime sustabdyti Vietnamo karą, tačiau kiekviename iš mūsų vyksta daug Vietnamo karų". Tobulėti būtina. Visi esame susiję, nesvarbu, kaip beimsi: ir fiziniame, ir, juo labiau, dvasiniame lygmenyje. Vogdamas iš kito tu vagi iš savęs. Išnaudodamas kitą Tu išnaudoji save. Tu vagi savo galimybes būti laimingam, išbaigtam, įkvepiančiam - greta viso to vagi ir kitų galimybę BŪTI PRIE tokio žmogaus. Savo buvimu, vien savo buvimu, padėti kitam, kuris, savo ruožtu, padeda Tau. Kiekvienas praeivis gali būti tik praeivis, numesta šiukšlė tik numesta šiukšlė. Bet lygiai taip pat tai - proga pakeisti viską.
"Žmogus - tai absoliutas. Tai protingiausia kūrinijos būtybė. Tai - išbaigčiausia gyvybės forma. Būtent todėl jam būtų pats metas pradėti elgtis kaip absoliutui."
Grįždama namo stabteliu daržovių kioskelyje. Sakau
-man keturis obuolius ir vieną apelsiną,- ir man atsako:
-bet apelsinai tai nieko gero.
Nes tokių žmonių tiesiog reikia.
Taip jau nutiko, kad teko su jais ilgėliau padiskutuoti. Vienas iš jų, paklaustas, kuo tiki, atsakė, kad tiki fizikos dėsniais, reinkarnacija ir zapadlo dėsniu, apie kurį turbūt visiems mums teko nemažai girdėti. Kas, Jūs manote, tąjį zapadlo dėsnį sukuria?
Pradėjus diskutuoti apie religijas (tam žmogui tai neabejotinai - pasakos), priėjome prie vienos išvados. Į gautą priekaištą apie tai, kad Dievas nieko šiame pasaulyje nepadeda, teko atsakyti vienu vieninteliu teiginiu: nesvarbu, Dievas yra ar ne, bet patys esame visiškai įgalūs padėti šiam pasauliui, ir mums tai turėtų būti gerokai lengviau, negu senukui su barzda iš aukštai.
Neįtikėtina, kai žmogus piktinasi zapadlo dėsniu: vienas ilgai dirba ir nieko negauna, o kitam visiškai nesistengusiam visa krenta iš dangaus. Kodėl krenta? Kas tai mėto? Ar tai - ne žmogaus darbas? Ne korumpuoto darbdavio, dėstytojo, savanaudžio, kuriam pasiūlo atlygį? Ne šališko žmogaus darbas?
Visos pasaulio problemos atrodo besančios neįtikėtinai toli, rimtai diskutuoją su vienu iš vaikinų būname nutildyti antrojo. Sako "pakalbėkim apie ką nors žemiškesnio". Ar yra kas nors žemiškesnio? Kalbama apie kūną ir kraują, aš galiu paliesti Tave, Tu - mane. Apie mus ir kalbame. Apie tai, kas mus supa kiekvieną dieną. Pradėjus diskutuoti apie kerštą, pasirodo, kad žmonės tat labai mėgsta (o man labai sunku tai suprasti). Kaip žmogus, į blogą atsakantis blogu, gali kažką kaltinti, kad nieko šiame pasaulyje nesutvarko? Varyti ant kubiliaus, varyti ant katalikų, ant bet ko.
Nori žmogus to, ar nenori, galiausiai prieinama prie tiesų, kurios gyvuoja dešimtmečius, kurios gyvuoja šimtmečius. Tos tiesos - labai paprastos: pradėk nuo savęs.
Kaip pradėti? Ką pradėti? Kur pradėti?
Keisčiausia, kad visos visuomenei priimtinos dorybės visgi yra kelias į tobulėjimą, pagalbą sau ir kitiems. Būti geram, tikėti kitais, ištiesti pagalbos ranką, atsukti antrą skruostą. Neminėti žmonių bloguoju, dalintis, vertinti dvasinius dalykus. Tai šimtmečius klesti religijose, įvairiose visuomenėse įvairiomis formomis, kiekvieno mūsų aplinkoje žinome bent vieną tokį dorą žmogų. Ir šiandien aš pareiškiu: mano manymu tai yra kelias. Nesvarbu, kurią tiksliai jo atšaką rinksitės: Aikido, krikščionybę ar savanorystę, tiesos sakymą ar draugo globą. Tai visiškai nesvarbu. Mes visi slenkame ta pačia kryptimi. Visi norime, kad būtų gerai. Vieni tą gerai skaičiuoja mašinomis, kiti peržiūrėtais filmais, treti perskaitytomis knygomis, ketvirti tyla. Noriu pasakyti, kad Tu neprivalai, ne, netgi nereikia tobulėti užsidarius vienuolyne. Labai lengva yra nušvisti ir mėgautis ramybe vienuolyne. Bet ar gražu, turint didžiulį duonos kąsnį, kurio Tau per akis, nesidalinti juo?
Ir iš tiesų, kaip gali būti gaila, jei kažko turi tiek, kiek tau nereikia?
Kitas klausimas jau yra "o kaip žinoti, kiek ir ko Tau reikia?"
Tada jau prasideda amžinas klausimas. Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Naujo ferrari? Seanso kino teatre? Maldos? Knygos? Meilės? Ramybės? Samsungo?
Nutinka, jau daug kartų esu apie tai kalbėjusi, kad du žmonės užauga visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis, gyvena visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis taip pat: ir visgi, vienas iš jų yra beprotiškai laimingas. Kitas - visai priešingai. Tai kodėl tai nutinka? Zapadlo dėsnis? Vienam kažkas numetė laimės jausmą, o kitam ne? Manau - ne. Manau, vienas iš jų daro kažką ne taip. Manau vienas iš jų varo ant Kubiliaus, o kitas supranta, kad nuo to, ar varai ant Kubiliaus, išoriniame pasaulyje niekas nesikeičia, o vidiniame tik paaštrini savo paties dramą. Paaštrini savo nesėkmės jausmą. Šiandienai, tebūnie, Kubilius nėra nei gerai nei blogai, vis tiek tai nieko nekeičia.
Sako, kai žmogui nepatinka kažkas aplinkoje, jis visada turi dvi opcijas:
- keisti aplinką
- keisti požiūrį.
Šiais laikais esame taip susvetimėję, kad baisu nusišypsoti praeiviui. Baisu mirktelti akį, baisu paklausti, ar reikia pagalbos, neduok Dieve, tokiu klausimu įžeisi žmogų.
Ir, kas, manote, yra kaltas dėl to, kad žmonės žmonėmis nepasitiki? Kad klausimas "ar reikia pagalbos" žmogaus mintyse staiga perfrazuojamas į "aš prašysiu Tavęs atsilyginti" arba "siekiu asmeninės naudos"? Čia kas, Zapadlo dėsnis, kad stengėtės padėti ir nepavyko? Ne, čia viso labo žmogaus susvetimėjimas, kurį akivaizdžiai sukuria pats žmogus.
Bet žinote, ir tai nieko tokio, nes žmonės tiesiog neturi laiko būti laimingais, neturi laiko būti gerais. Jie nesidomi dvasiniais dalykais, jiems reikia peržiūrėti naują filmą, uždirbti pinigus, išgerti su draugais. Dvasinių dalykų nemaža dalis kratosi kaip maro, keista, jie kratosi to, kas jiems leistų turėti begales laiko prasmingiems dalykams nuveikti. Visi šioje Vakarų visuomenėje įsivaizduoja, kad dvasinis tobulėjimas yra pasiekiamas tik laisvalaikiu. Aš pamedituosiu užuot išgėręs su draugais ir aš nušvisiu. Arba aš privalau nuvažiuoti į vienuolyną. Kur kas sunkiau, ir daug prasmingiau yra tobulėti čia ir dabar. Kiekviena sekundė yra proga tobulėjimui, proga priartėti prie savo ir kitų laimės (nes jei visi žmonės bus laimingi, atsiprašau, bet manau, kad daug problemų tiesiog nebeliks).
Ir išvis, tie tariami zapadlo nėra pilnai blogas dalykas. Nešiojiesi visą mėnesį skėtį, vieną sykį nepasigriebi su savimi ir pradeda lyti. Tai? Kas iš to? Paprastai, jei nebijai smegenų apkrauti tokia mįslinga veikla kaip mąstymu, suvoki, kad nenumirei ir be skėčio. Kaip šiandien šnekėjomės, žmogus ne iš cukraus pagamintas. Išsimaudei su telefonu? Na ir kas? Sužinojai, kad gali gyvent ir be telefono, kad kartais net labai gera? Kiekvienas momentas, kaip mes jį bevertintume, yra pamoka, kurią mes galime priimti. Kiekvienas barnis, kiekvienas praeivis, mašinos pyptelėjimas. Mes galime semtis iš visko. Mes galime tobulėti vos atsikėlę, išėję į darbą ( į kurį dauguma eina tam, kad "nusipirktų dalykų, kurių jiems nereikia, už pinigus, kurių jie neturi, tam, kad įtiktų tiems, kurių jie nemėgsta"), pareidami iš jo, būdami pavargę ir nepavargę, būdami skubantys ir būdami flegmiškais. Kiekviena akimirka yra proga. Kiekviena sekundė - tai Jūsų dvasinės praktikos galimybė.
Mes labai daug ką darome teisingai: dažnai nemėgstame meluoti, atiduodame autobuse vietą senukui. Faktas yra tas, kad dauguma siekiame tapti tais dorais etiškais žmonėmis, kuriuos kartais matome, arba bent to norėtume. Ir mes savotiškai esame: atsakingai einame į darbą, kad atsakingai uždirbtume pinigus. Stengiamės darbe būti darbštūs, ta proga dažnai apgauname. Dažnai lipame per galvas. Siūlome žmonėms tai, ko jiems iš tiesų nereikia, ir mes patys tai žinome. Niekas neliepia Jums nedirbti. Yra vienas elementarus kabliukas: neieškokite darbo milijonieriui, ieškokite darbo doram žmogui. Taip, Jūs ko gero uždirbsite mažiau. Bet Jūs būsite ramūs žmonės. Kam Jums išvis reikia uždirbti daug? Čia dėl to, kad tikite fizikos dėsniais? Ir vėlgi, kas yra ta fizika? Tai materialumas. Visa, ką galime paliesti, užuosti, pajausti. Tai, ką matome prieš akis. Tačiau ar tai yra viskas? Ar verta kaip aukščiausią tikėjimo prioritetą išsikelti zapadlo ir fizikos dėsnius? Gal tuomet ir nenuostabu, kad einame uždirbti pinigus, pasididžiuoti prieš žmones, kurie neturi ir tiek. Ir yra dar vienas kabliukas: "kas Tavo kapui prisiųs kišenes?" - kartą dainoje pasakė Razauskas.
Kiek besukaupsi turtų, kiek žmonių beatkeršysi, kiek suknelių bepasikabinsi į savo spintą - prie grabo lentos tai bus absoliutus niekas. Sunaudoti medžiai, užteršta planeta. Tai yra kainos už mūsų vartotojiškumą, kurį pasiekiame savo pinigų gausa ir nesugebėjimu suvokti, kur verta juos dėti. Kas tai yra, ko išties reikia žmogui? Manau, kad visomis savo suknelėmis, mašinomis, maldomis, mes visi siekiame to paties. Tik vieni - švaresniais būdais nei kiti. O treti tiesiog mano, kad jiems reikia kažko, ko iš tiesų nereikia. Mes visi kažko siekiame, kiek iš mūsų turime tam paaiškinimą? Dauguma. Tačiau kiek tas paaiškinimas yra tvirtas? "Nes reikia" ? "Nes noriu" ?
Paprastai, kuo gilesnė motyvacija, tuo lengviau ir aiškiau yra gyventi. Ir, negana to, kuo gilesnė motyvacija, tuo, paprastai, mažiau materialių idėjų ji yra paveikta. Ar Jums tikrai reikia didesnio buto, naujos suknelės, trejų porų batų vienam sezonui? Nes paprastai šiems dalykams gauti yra išnaudojamas gyvenimas. Visas jo laikas. Uždirbti. Pameluoti, kad uždirbtum. Parduoti kuo daugiau.
Niekas nėra tobulas, pasaulis taip pat: to tobulumo čia ir nereikia. Tai, ką šiuo metu turime - tai yra visos sąlygos mums tapti laimingiems. Pamokos. Galimybės tobulėti. Galbūt netgi nėra geresnio laiko tobulėti, nei dabar. O liūdniausia, kad mes beprotiškai daug darome teisingai, mes einame geru keliu. Mes tiesiog žvalgomės ne į tą pusę.
Baisu nusišypsoti gatvėje, bet ką daryti, kad taip nebūtų ? Šypsotis. Kol tat netaps dažna, niekas ir nesikeis. Kažkas turi kažką daryti. Uždaras ratas negali atsidaryti savaime. Jei yra uždaros durys, yra ir rankena, ar kitas būdas jas atidaryti. Juk kartais tiek nedaug reikia. Ir atsitiktinė praeivio šypsena išgelbėja nuo savižudybės. Mums nereikia kelti revoliucijų, kiekvieno mūsų vidus - tai viso pasaulio revoliucijos, kaip pasakė, "mes norime sustabdyti Vietnamo karą, tačiau kiekviename iš mūsų vyksta daug Vietnamo karų". Tobulėti būtina. Visi esame susiję, nesvarbu, kaip beimsi: ir fiziniame, ir, juo labiau, dvasiniame lygmenyje. Vogdamas iš kito tu vagi iš savęs. Išnaudodamas kitą Tu išnaudoji save. Tu vagi savo galimybes būti laimingam, išbaigtam, įkvepiančiam - greta viso to vagi ir kitų galimybę BŪTI PRIE tokio žmogaus. Savo buvimu, vien savo buvimu, padėti kitam, kuris, savo ruožtu, padeda Tau. Kiekvienas praeivis gali būti tik praeivis, numesta šiukšlė tik numesta šiukšlė. Bet lygiai taip pat tai - proga pakeisti viską.
"Žmogus - tai absoliutas. Tai protingiausia kūrinijos būtybė. Tai - išbaigčiausia gyvybės forma. Būtent todėl jam būtų pats metas pradėti elgtis kaip absoliutui."
Grįždama namo stabteliu daržovių kioskelyje. Sakau
-man keturis obuolius ir vieną apelsiną,- ir man atsako:
-bet apelsinai tai nieko gero.
Nes tokių žmonių tiesiog reikia.
Ačiū.
AtsakytiPanaikinti