Furgonėlis Dangaus

I rise somewhere high... Everything feels like a dream... The pounding, exhilarating music... Disposable beer cups raised in the air, splashing drink everywhere... The angry shout of a short girl with cuss words... A scene... Somewhere on the street, a guy who grew up in Russia is being kicked with boots... White shoelaces... Skinheads preparing for a football match like school kids: pencils, knives, notebooks, sticks... A crowd of teenagers dressed in black... Pants adorned with chains... A guttural voice screaming to the beat of a song... Night. One can live in a rhythm where there is no sleep. Where there is no tolerance, no citizens of other countries, no yes or no, nothing at all except the first person. I remember how my dad used to listen to rock in the garage. Back in those non-commercial years, when bands were more well-known than they are now, but there wasn’t such blind idolization, in those years when we could all gather in one place, and it didn’t matter where you we

 Balandį, įkvėpta porą (pasitikrinau, iš tikrųjų trijų) metų senumo likusio atsiminimo apie dvi (primą draugo padovanotą) privačias poledance treniruotes, kai baigėsi mano sporto salės abonimentas, prisikaupiau parašyti Vipera Academy , kad norėčiau, kaip čia lietuviškai verčiasi, į šokį/sportą su stulpais (poledance). Ir aišku, nutiko baisiausia, kas galėjo nutikti žmogui, kuris dėl visko nerimauja - jie man rado vietos. Rado vietos, jau parašiau, nu prisikalbėjau. Teks eiti. Aš prieš tris metus Sportas niekada nebuvo mano dalykas. Mokykloje labiausiai nekenčiau grupinių sportų. Gal dėl to, kad buvau ir pravardžiuojama ir šiaip atsiskyrėlė, gal dėl to, kad esu intravertė. Vienintelės išlygos, kurias atsimenu, buvo stalo tenisas (duodavo trenerė žaist priesalėj neatsinešusiems aprangos - kaip aš ją dėl to mylėjau! -), ir šokis gimnastiniais kaspinais. Pastarąjį pamačiau po pamokų šokant pažįstamą. Su kažkiek sporto elementų, ten buvo labiau meninis šokis, ir labai ilgais