M ėgstamiausias mano kaulas yra raktikaulis. Raktikaulis yra gražus visoks: jis gražus iššokęs, jis gražus pasislėpęs, vos pajuntamas per odą. Raktikaulis aidi. Mano gyvenimo meilė, studijuodamas mediciną, išmokė mane belsti į raktikaulį taip, kad jis aidėtų. Gal būtent dėl to man jie taip ir patinka. Aidas yra vibracijos, vibracijos yra muzika, o muzika yra tai, ko dabar klausau rašydama šitą keistą pastraipą. Tiesa, aš niekuomet nepranokau mokytojo, bet tai neatima iš manęs džiaugsmo, beldžiant raktikaulius. Žmonės beldžiasi į duris, aš beldžiuosi į raktikaulius. O po mano raktikauliais, šalia pirmųjų šonkaulių, guli juodos rašalo sankaupos. Žmonės nuo senovės piešdavo ant uolų, aš matau save būnančią piešiama. Piešiant ant manęs. Mano tatuiruotės man turi reikšmes. Kiekvienąsyk, galvodama, kokią tatuiruotę daryti, aš galvoju, ko man reikia, ko man trūksta, ir ką aš noriu įprasminti. Kas man svarbu ne tik šiandien ir rytoj. Kuo aš tikiu, kad tikėsiu per amžius. Ir 2020-ųjų sausį tai
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę