Furgonėlis Dangaus

M ėgstamiausias mano kaulas yra raktikaulis. Raktikaulis yra gražus visoks: jis gražus iššokęs, jis gražus pasislėpęs, vos pajuntamas per odą. Raktikaulis aidi. Mano gyvenimo meilė, studijuodamas mediciną, išmokė mane belsti į raktikaulį taip, kad jis aidėtų. Gal būtent dėl to man jie taip ir patinka. Aidas yra vibracijos, vibracijos yra muzika, o muzika yra tai, ko dabar klausau rašydama šitą keistą pastraipą. Tiesa, aš niekuomet nepranokau mokytojo, bet tai neatima iš manęs džiaugsmo, beldžiant raktikaulius. Žmonės beldžiasi į duris, aš beldžiuosi į raktikaulius. O po mano raktikauliais, šalia pirmųjų šonkaulių, guli juodos rašalo sankaupos. Žmonės nuo senovės piešdavo ant uolų, aš matau save būnančią piešiama. Piešiant ant manęs. Mano tatuiruotės man turi reikšmes. Kiekvienąsyk, galvodama, kokią tatuiruotę daryti, aš galvoju, ko man reikia, ko man trūksta, ir ką aš noriu įprasminti. Kas man svarbu ne tik šiandien ir rytoj. Kuo aš tikiu, kad tikėsiu per amžius.  Ir 2020-ųjų sausį tai

Nėra jokių mūsų ir jūsų. Ironiška, kad visuomenė, kuri tegali egzistuoti padėdami vieni kitiems, kaifuoja nuo susiskaldymo. Mes galime būti lygūs, nebūdami vienodi. Mes esame lygūs savo skirtumais. Ir mūsų skirtumai neturėtų mums kainuoti skausmo, pamatinių žmogaus teisių, o kartais - ir gyvybės. Vienas įsimintiniausių plakatų, kurį mačiau Kaunas Pride, buvo "Tavęs čia nėra, bet mes kovojame dėl tavęs". Tai yra ir gražiausias, ir liūdniausias dalykas, kurį teko skaityti per Kaunas Pride. Pašnekėkime apie tai.  Tai plakatas, kuris aprėpia nežmoniškai daug. Tai plakatas, kuris aprėpia tuos, kurių čia jau nebėra. Tuos, kurių čia dar nėra. Ir tuos, kurie bijojo ateiti. Ir ne be reikalo. Aš asmeniškai gavau bent vieną "neik į Kaunas Pride" prašymą ir bent keletą rekomendacijų išlikti saugiai. Gavau pasakojimą iš draugo, kaip Lidl kasoje už jo buvę vaikinai pirko degų skystį "gėjų paradui". Bet tai yra tik pradžia. Kaunas Pride yra tik viena diena metuose. Ir ko