Furgonėlis Dangaus

    Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.          Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.     Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su l

    Šiomis dienomis internete vėl ima siausti audros, per šalį nuaidėjus I. Strazdauskaitės nužudymui: tik vienam iš daugelio kraupių nusikaltimų, kasmet įvykdomų Lietuvoje.  Portaluose, kuriuose vis dar leidžiamas anoniminis komentavimas, mirga marga pasiūlymų apie mirties bausmės grąžinimą ir netgi įvairias linčiavimo formas, pavyzdžiui miesto aikštėse užmėtyti akmenimis arba nukirsti rankas (pati savo akim skaičiau ir Facebook.com). Turiu net porą pavyzdžių iš portalo DELFI.LT:     Po kiekvienos tokios tragedijos tampam labai sukrėsti ir pažeidžiami. Natūralu yra pagalvoti apie geresnį pasaulį, kuriame tokių nutikimų nebūtų. Normalu jaustis nesaugiems ir galvoti, kad visais atvejais rodomas pavyzdys žmogų kažko išmoko. Kad ir egzekucijų pavyzdys. Bėda yra ta, kad lygiai kaip kelių erelių ramiai vairuojantys žmonės neišmoko savo pavyzdžiu važiuoti saugiai, žudantys žmonės negalvoja taip, kaip galvojame mes.