Furgonėlis Dangaus

Nereikia ir sakyti, kad dauguma merginų mėgsta retsykiais įšokti į plačius marškinius, ypatingai namie ir sekmadieniais, arba kai taip jaučiasi. Lygiai taip, apdribę ir per dideli comfy megztiniai kartais yra absoliutus gėris, o kartais jie neprivalo būt xxl, užtenka to, kad vyriški. Jei mergina tuo metu su niekuo nesusitikinėja, kažkaip neteko matyti, kad jai kas nors priskirtų santykius pagal jos nešiojamų marškinių kilmę: susitikinėja su Humana, su geriausiu draugu, su pažįstamu, pas kurį nakvojo. BET jei mergina tuo metu susitikinėja, ir, neduok die, gauna marškinius iš savo geriausio draugo - tai yra didžiausia išdavystė, tai įaudrina vyrą be absoliučiai jokios logiškos priežasties - kaip man patvirtino keletas žmonių. Ir nesvarbu, kad žmogui, kurio drabužį nešioji, nejauti absoliučiai nieko romantiško, ar kad gavai tą drabužį kai per pūgą reikėjo eiti namo: tuo metu atleistina, bet, kai jau grįžti namo, tai, gink Die, daugiau neužsidėk.

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai. - Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.* *paremta tikrais faktais     Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais: - Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius! Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas.  Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.