Šią savaitę nugriaudėjo A. Zuokienės pasisakymas apie maišytus vaikus. Netruko ilgai, kol pradėjo kurtis gražūs interneto troliai, visai nelėkšti juokeliai ir, žinoma, Zuokų atsiprašymai. Taip, rėmeliai juodi, nes aš su šituo postu laidoju visas kažkur giliai žemės branduoly dar likusias žmogiškumo normas. Kaip bebūtų keista, šio komentaro neparašė Zuoko pavaldiniai, už jį ilgu savo post'u apie tai, ką nuveikė gero vaikų labui, atsiprašė Zuokienė. Nors, tiesą sakant, vargu bau išvis tai pavadinti atsiprašymu, nes labiausiai tai ir buvo orientuota ne į nuoširdžią atgailą, bet nuomonės apie save kėlimą pasakojimais apie nuveiktus darbus. Nu va, viskas ok, pasirodo, tu ne prieš vaikus. Kaip maišytos šeimos vaikas, už Zuoką nebalsuoju. Kita vertus, ar taip, ar taip aš už jį nebalsuočiau. Ten komentaruose skundžiasi, kad visi greiti pamiršti gerus darbus ir nuteisti, žinote, manau, kad nuteisti ir sveika. Politika - sfera, kur viskas, ką pasakysi gali ir bus panaudota
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę