Furgonėlis Dangaus

Visi, kas nesate skaitę nei vieno straipsnio DELFI, pakelkit ranką! R A N K Ų    M I Š K A S Turiu pažįstamą, kuris nežiūri nieko, ką tuo metu žiūri visi, neskaito nieko, ką tuo metu skaito visi ir nedaro nieko, ką tuo metu daro kiti. Žodžiu, viskas, kas madoje, kas ant bangos ir tuo metu neša bent šiokią tokią komercinę naudą, yra nekvestionuojama, atmetama iš karto, be jokių papildomų nuostatų, vien tik su išankstine nuomone: tai, kas populiaru, neišvengiamai bus banalu, tuščia, arba man-tiesiog-nesvarbu-aš-pažiūrėsiu-kai-visiems-nusibos . Greta to, žingsnis į žingsnį kai kuriose srityse žengia mažų mažiausiai abejingumas tam, kas mus supa, kas įtraukia žmones ir juos keičia, galų gale, kas formuoja visą mūsų visuomenę, valstybes ir tarptautinius santykius. Vienas iš tokių dalykų yra man-nesvarbu-politika , tiesa, dabar sparčiai krentantis skaičiumi, nes mažai kam išties nerūpi politika, kai vieni sugalvoja, kad įvedus eurą numirs iš bado, antri suvokia, kad gretimos

Nežinau, kaip, bet būtent šiandien akys užkliuvo už Kauno Dienoje prieš daugiau nei pusmetį paskelbto straipsnio, kurio pavadinimas, supraskit, labai mažai kuo skiriasi nuo manojo: „P . Gražulis: esu dėkingas tėvams, kad vaikystėje mane mušė“ . Skiriasi tik kokiais trimis žodžiais, ir visais jais – dėl priežasties, ne dėl kokio nesusipratimo. Prieš veliantis į bet kokias diskusijas, norėčiau pabrėžti, kad mušimas nėra jokia auklėjimo priemonė ir jis neturi nieko bendro su asmenybės formavimu. Arčiausiai to – tik regresas: asmenybės deformacija. Smurtas prieš vaikus (būtent todėl prieš , o ne įvardijamas kaip už ir žmonės, mušdami vaikus, neskanduoja nei „už geresnę Lietuvą“, nei „už geresnius vaikus“) yra tik suaugusiųjų būdas išsilieti ant silpniausios, mažiausios visuomenės grandies. Jis tuo labai panašus į klasės gražuolį, kimbantį sumušti klasės moksliuko. To, kuris toje srityje silpniausias, toks silpnas, kad visai ne varžovas. Apskritai, kai šnekama api