Furgonėlis Dangaus

    Atsiminiau, kad rašau žmonėms, kuriu žmonėms. Visai netyčia.     Visą vakarą nolifinau vien tam, kad netyčia prieičiau nejuokingus prankus  (liet. "išdūrinėjimus/apgaules"), lėkštas VRS kameros kopijas. Ir tada - OP - atsiminiau. Kodėl aš rašau? Yra krūva žmonių, kuriems visai neįdomu, kurių visai nekabina. Bet vis tieka dalinuosi, nes tie, kurių nekabina, gali čia neiti. Tačiau palieku tas duris praviras kitiems žmonėms. Jei visai netyčia jie čia ką nors rastų, kas nors juos įkvėptų, padrąsintų, sužavėtų ar priverstų susimąstyti. Ir visai ne todėl, kad pati būčiau ar jausčiausi genijumi. Bet jei yra vienas žmogus, kuris kažką iš to gaus - nesvarbu, tat sužinosiu, ar ne - yra verta. Galbūt tame ir yra interneto žavumas. Nevaikštai su poezijos knygos juodraščiu rankose ir neklausi pažįstamų, ką jie mano. Atiduodi be atgalinio ryšio, kartais tikėdamas jį esant, o kartkartėm matai, kad jis yra, kai kažkas dalinasi, komentuoja, užsimena. Aišku, būna ir taip, kad turi d

    Regis, esu bene visko bijąs žmogus. Bijau keistų netikėtų šešėlių (pasitaiko, kartais ir savo). Bijau mėginti plaukti. Bijau nestabilių vietų aukštyje (bet be problemų galiu iš aukšto bokšto žvelgti žemėn ir gerėtis).  Sąrašą pildyčiau, bet kad ir taip nieko daugiau neveikiu, tik bijau, dažniausiai tai atsimenu susidūrusi su situacija. Kai kurios tų baimių lengvai suvaldomos, kitos palieka kūną drebėti.     Ir visgi, galų gale, baigiu išsiaiškinti, kad nuostabu yra daryti tai, ko daryti nenori, ir tai, ką daryti bijai. Jei tai neprieštarauja Tavo moralinėms normoms, vertybėms, tai kodėl gi ne.     Karstytis baisiame Ažuolynės pramogų parke, ar kaip jis besivadintų, vis pažiūrint žemyn, sustingstant ir su savimi šnekant it su vaiku, aiškinant sau, kad čia viskas tikrinama ir tvirta, kad nieko nenutiks, jeigu krisi, esi tvirtai prisirišęs. Ir, žinoma, kad čia atėjai karstytis. Periodiškai atsisukęs pirmyn arba atgal dar tą patį sakyti savo vaikams, su kuriais stovykloje dirbi.

    Jau pusantros dienos kaip sėdžiu namučiuos. Išsikroviau daiktus, išsiskalbiau save ir tuos visus kitus skalbiamus dalykus. Vėl pradėjau dirbti.     Laiko skautų stovykloje neatpirks niekas. Pirmas kaklaraištis, savaitė darbo su vaikais. Nepaisant fakto, kad turėjau dirbti tik su vilkais, iš tiesų šokinėjau ir prie vilkų ir prie vilkių ir velnias, kaip tat buvo gera.     Ma baisiai sunku su vardais, tai neturėjus normalaus susipažinimo vis mėčiausi, kaip į ką kreiptis. Tai turbūt ir buvo sunkiausia dalis.     Stovykla su diskusijomis prie laužo, sau išsikeltas klausimas "kas yra skautas" apskritai, ir tada - kaip juo patapti. Magiški ritualai, vaikų raminimas, pykčių tvarkymas. Princesės ir princai iš abiejų pastovyklių. Nuostabūs ir ekspresyvūs vaikai ir dvi iššaudytos juostos, kurias nežinau, ar gera kokybe pamatysiu iki rugsėjo. Velniai jų nematė. Vis tieka beveik lygiai tiek buvo tų kadrų, kurių nepadariau, ir iš dalies gailėjausi, kad greta savęs neturėjau foto

    Pamaniau, kad galvoje esu sukaupusi keletos savotiškų filmų kolekciją. Apie holivudinius mes kažkaip dažnai vienas su kitu pasidaliname, papasakojame siužetus. Klausau šiandien dainos ir galvoju - bet va, aš, pavyzdžiui, pasidomiu kiek rytais, iš savo neaiškių aistrų. Todėl šiandien norėčiau pristatyti keletą šią akimirką (ups, jau praėjo) į galvą šovusių rytietiškų filmų. Secret, 2007     Ar įmanoma painiai į vieną filmą sujungti fantastiką, dramą ir muziką? Galima, dar ir kaip galima. Tai puikiai įrodė šio korėjietiško filmo režisierius, pats pasirašęs sau skriptą, jį surežisavęs ir sugrojęs visus muzikos gabalus . Negana to, jo ir vaidyba fantastiška. Nors žinomas ir prieš tai, Jay Chou šiame filme, mano manymu, suklesti visomis prasmėmis.      Muzikos mokyklos laikai, nepilnos dvi valandos aukštos kokybės kūrinių, daugiausiai klasikinių. Santykių narpliojimas mistinėse scenose. Filmas baigiasi. Žiūrovas toliau dėbso į ekraną, mėgindamas surišti paskutinius aukš