Furgonėlis Dangaus

Aplink mus milijonai žmonių, norų, idėjų. Milijonai pavyzdžių ir anti pavyzdžių kiekvienai idėjai. Kiekvienąsyk, kai mano galvoje prieštarauja dvi idėjos, žinau, kad bent viena iš jų ne mano. O gal net ir abi? Nes kaip Tu gali prieštarauti pats sau? Įsigilinusi visuomet galiu surasti, kuri mintis nuo pat pradžių buvo mano, ne sukurta kažkieno spaudimo, kažkokio įvykio ir panašiai. Tenka labai giliai įsiklausyti. Apsėsti save klausimu: "Ko aš noriu?" Ir kažkaip tą vargšą norą išgryninti.

Turbūt niekada nesitikėjau, kad kada nors sutiksiu tokią azijietišką TV dramą, kurios ilgėsiuos jau porą dienų nuo jos peržiūrėjimo, ji bus nenuspėjama ir nuostabi, o jos veikėjai mano galvoje ir širdyje jau toliau tęs ir gyvens savo gyvenimus, kurie tikrai neužsibaigė dramai pasibaigus. Jau veik buvau užmiršusi, kad šitaip veikia visos labai nuostabios istorijos - nuostabiausios skaitytos knygos, matyti filmai. Azijietiškos dramos visada buvo mielos, šiek tiek įdomios ir dažniausiai nuspėjamos. Po šios mano kartelė tokioms dramoms išaugo dešimtis tūkstančių kartų. Drama su aiškia moraline žinute ir nuostabiais žmonių gyvenimais, kurie, persipynę, neišvengiamai, vienas kitą pakeičia. "I hear your voice"

Įžanga Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad lietuviai realybės šou mėgsta. Kiek pamenu iš visų barų ir kelių į žvaigždes - mėgsta ir tuos realybės šou, kur daug mąstyti nereikia. Tačiau, žiūrėti į žmonių aistras įdomu. Teko girdėti teoriją, kad NASA, kai jau išsiųs vargšus žmones pradėti civilizacijos kosmose, transliuos visa tiesiogiai, ir per mažiau negu dvi dienas (turbūt ryškiai perdedu ir užteks penkių minučių) dėl didžiulių reitingų atsipirks milžiniškos šiai misijai sunaudotos išlaidos. Manau, kad lygiai taip tai galėtų praversti ir viešajam Vilniaus transportui - būtų galima įsigyti ir kai kuriais maršrutais paleisti daugiau greitųjų autobusų. Tačiau šiuo metu situacija yra tokia, kokia yra, ir šį realybės šou praleidžia žmonės, kurie galėtų juo mėgautis. Pirma dalis: 2013 11 18 Maršrutas Rygos st. - Mykolo Romerio Universiteto st. Šiandien iššūkio ėmėmės keturiese: Aš, Džiugas, Aurika ir Kamilė. Buvo pietų metas. Tai toks metas, kai visi laimingi, nes gauna pertraukas

Skelbiu akciją! Akcija labiausiai aktuali visokio plauko tinginiams - pradedant tais, kurie nemėgsta plauti indų, skalbti ar dar ko nors (kad ir susilankstyti savo rūbų) ir galiausiai randa save toje situacijoje, kai reikia visko padaryti daug, tai atrodo baisiai sunkus ir varginantis darbas, tada dar truputį palaukia (gal visgi tie daiktai susitvarkys patys?), o tada neišvengiamai imasi bjauraus darbo. Yra būdų palengvinti šią gyvenimo situaciją, ir genai čia nėra svarbiausias dalykas. Tad skelbiu akciją "padaryk truputį daugiau", darydama čiut čiut daugiau visame, ką darau. Jeigu piešiu ir neišeina, gal galiu tam skirti dar penkioliką minučių? Jei šoku per kūno kultūrą ir pavargau, gal visgi galiu dar truputį lėtai, ramiai ir atsipalaidavusi pašokti? Jei išploviau vieną puodelį, tai gal visgi pavyktų išplauti ir antrą? Darbai pradeda riedėti nuo kupros. Jausmas vertas pabandymo. Kaip žinoma, įpročiui susiformuoti, mokslu pripažinta, reikia apie 40 dienų. Kas su manim?

Orų prognozės yra pats nepatikimiausias dalykas pasaulyje. Aišku, nieko tokio, jei jos jums reikalingos apytikslės - na, ne šiandien, bet rytoj tada gal švies saulė. Turiu darbų mieste, kuriems reikalinga graži šviečianti saulytė. Ir pagal orų prognozes dėliojuosi darbo grafiką (kad ir kaip juokingai toks pagrindas skamba, žinau). Tai va ir sėdžiu sau, rašau įrašą, vėliau į svečius užsuks draugė. Pagrosiu, išgersiu arbatos, gal dar ką nors nuveiksiu - pafotografuosiu stiklą arba barbę. :D Būtent dėl orų prognozės, kuri vakar sakė, kad saulės nebus, vakar intensyviai dirbau jai šviečiant, o šiandien turiu absoliučiai priešingą reiškinį. Mėgaujuosi nedarbu per nuostabiai debesuotą dieną. Va tau ir orų prognozės.