Furgonėlis Dangaus

Kodėl žmonės taip greitai pasiduoda? Geriau matyti dalykus tiesiog veik neįmanomus, negu iš karto nutarti, kad tai niekada neįvyks. Šiandien buvau Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, atviros durų dienos. Ten jie turi tokią profesiją kaip fotografas. Tiesiog nuėjau ir išsiklausinėjau visko, ko man reikia, ir iškart pamėgau tą vietą, ir tuos du fotografus, kuriuos man teko sutikti. Faktas yra vienas: ten stojant reikia  turėti skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Pirmą akimirką galvojau imti išsimokėtinai, tuomet išsiaiškinau, kad tokios studijos (tam, kad turėtum ne popierėlį, bet išmoktų dalykų) veik nesuderinamos su darbu, tai suvokiau, kad liko nebent mėginti susitaupyti per vasarą, gyvenant iš savo gyvenimo vyro malonės, tai bus matyti. Pasipasakojau vienam žmogui, kokie čia sukti reikalai, kad kaip ir per brangu gaunasi, ir jis man "a, na tai tegu fotografija ir lieka tik hobis...". Pripažinkim: net kaip hobiui man jau nebeužtenka turimos muilin

Oze tiek žmonių, kad man noris prie baro pasidėt apklausos lapą ir kiekvieno sustojančio prie mūsų paklaust "ar žinote, kad vyksta Kaziuko mugė?" Na ką, ligonlapinės atostogos praėjo gerai, katė daug miaukia ir prašosi dėmesio (ir dėl nelabai kam suprantamų priežasčių kartais jai nepatinka ėst iš savo bliūdo, bet jei tą maistą padedi ant žemės, mielai ir noriai suvalgo. Planuojam aplankyti Paryžių. Pradedu bijot lėktuvų :) Ko gero teks pagaliau ir vėl išvysti savo japoną-prancūzą draugą Tatsuya. Šiauliuose nubrazdėjo kažkelintieji "Brazdesiai", pamišusios Janonio moksleivės iniciatyva pastatyti iš nieko.