Dabar, kai sėdžiu virtuvėje, jaučiu, kaip mano akys pamažu blausiasi nuo miego trūkumo, o kūnas atsisako pilnavertiškai veikti, bet žinau, kad jeigu neparašysiu šito straipsnio dabar, jis jau niekada nebebus toks, koks galėjo būti. Sako, kad mūsų karta užaugo be karo. Dalinai tai tiesa, dalinai - visiškas melas. Antrasis Čečėnijos karas, Irako karas, Gruzijos karas... Tie lopinėliai žemės, kuriuose jis vykdavo, iš vienos pusės atrodė nežmoniškai toli, iš kitos pusės tai buvo be proto reliatyvu. Gal taip tiesiog atrodė, nes tvyrojo jausmas, kad tie karai mūsų pasiekti negali. Tuomet atėjo 2013 metai. Pamenu, kaip įtempusi akis vakarais spoksodavau tiesiogines transliacijas iš pakabintų kamerų aplink Maidaną. Tuomet savo bičiuliui sakiau, kad čia jau kažkas bus. Iki to "kažko" išties praėjo nemažai laiko, ir tas kažkas buvo, ir širdis trokšta, kad geriau jau to kažko būtų ir nebuvę. Nežinau, kodėl manęs taip nepalietė, pavyzdžiui, Gruzijos karas. Gal, kad buvau jaune
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę