Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau... Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray . Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur. Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdam
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę