Dievinu tą jausmą, kai traukiniu įvažiuoju į Kauną. Visada dievinau. Vaizdai pro langus, upė, galų gale, tas tunelis... Ko gero, jau daug kartų esu rašiusi, kad kiekvienąsyk atvažiavusi Kaunan jaučiuosi kaip maža mergaitė, pamačiusi pirmąją savo meilę. Dabar tam tikra prasme to jausmo sumažėjo: aš rečiau atvažiuoju į Kauną. Bet Kaunas mane vis dar svaigina. Kaune aš jaučiuosi klaikiai sava. Niekur taip nesijaučiau. Nesupraskit manęs ne taip, man be galo patinka Vilnius, bet buvimą vilniečiu visi ten skaičiuoja kažkokiomis aukštosios matematikos formulėmis, o ir formulės, nuo kiekvieno priklausomai, skiriasi. Kas kiek kur pragėrė, pragyveno, kaip pažįsta miestą... Neturiu nieko ir prieš savo gimtąjį miestą: myliu jį ir šiaip, ir už sentimentus, ten pamačiau, kaip šaknis suleidžia ir sparnus išskleidžia tiek urbanizacija, tiek globalizacijos užuomazgos, kaip kinta miestas ir jo žmonės. Ten būta be galo daug saulėtų dienų, ten su tėčiu suvalgytas rekordinis skaiči
mėginimai pažinti raides ir jų nešamą prasmę