Furgonėlis Dangaus

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į

Kai kurie įrašai užtrunka ilgiau. Tiesiog užtrunka ilgiau. Galbūt atsiprašau, kad tai rašau. Tiesiog yra žmonių, kuriems tat nepriimtina. Ir visgi, aš ne tik nemanau, kad yra dalykų, apie kuriuos šnekėti nedera (kur ir kaip - jau kiek kitas reikalas), bet tenka pripažinti: aš gyvenu rašydama ir aš gyvenu fotografuodama. Ir taip, kaip kažkam natūralu galvoti, bet nesakyti, rašyti ir fotografuoti man - kaip turėti oro savo plaučiuose. Aš jau pradėdama mąstyti, mintyse tylomis dėlioju į sutartus sakinius, kurie vėliau kažkur nugula. Kai pradėjau rašyti praėjusį blogo įrašą, rašiau, kad būna dienų lyg tyčia. Tokių, kai visa erzina, kai aplinkinių nesąmoningumas, artimųjų ligos ir visi kompleksai, žodžiu - visos pasaulio blogybės - susideda į vieną. Būna tokių dienų, kai bėgi į traukinį, nes atrodė, kad laiko dar tebėra daug. Būna, kad pavėluoji lygiai pusę minutės, traukinys dar stovi, bet jau nebeatidaro durų, mašinisto nebeatkalba nė geležinkelio stoties apsauginis (ir vis tiek