Furgonėlis Dangaus

Užknisot. Su visom savo popsiškom įmantrybėm ir besaikiais tuo prikimštais pavyzdžiais, nuo demotyvacijų iki "Only know you love her when you love her go" ir "vertinam tik tada, kai prarandam". Ir dar su savo fuckin' meilėm pagal kraujo grupę, zodiako ženklą, ir straipsniais "kaip žinoti, ar skirti jam dėmesio". Nepasuokit ant visos visuomenės savo asmeninių neurotizmų, jei tesugebat vertinti tik praradę, ir kiekvieną dieną, kartodami šitą teiginį nesusimąstot "bliamba, tai jeigu jau vertinam tik praradę, tai gal reikia kažką keist?". Santykiai sudėtingas dalykas, bet labiausiai priklausąs tikrai ne nuo kraujo grupės. Nuo jūsų ir to kito žmogaus pastangų, tarpusavio supratimo, kuris išsiaškinamas pamažu, bendraujant ir skiriant vienas kitam dėmesį ir kantrybę. Paskutinįsyk kai pas mus buvo užsukusi karjeros koordinatorė, liepė parašyt, kokių norų prašytume iš auksinės žuvelės ir konstatavo, kad tai sako labai daug apie mūsų asmenines savybes.

Rašydama šį įrašą pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie vis dar mokykloje, nes tarp jų daugiausia žmonių, kurie neįsivaizduoja, kodėl mokosi tam tikrų dalykų, ir aš juos suprantu. Mat, mokykla to nepaaiškina, o kiekvienas mokytojas savo dalyką dažniausiai laiko pačiu svarbiausiu, todėl jį išmokti reikia geriausiai. Suprantu ir todėl, kad mokytojai neduoda tų aiškių pavyzdžių, kur mums to prireiks. Daug kas supranta, kad jei stosi į architektūrą, Tau reiks matematikos. O kam ji visiems kitiems? Mokiausi taip pat gerą milijoną dalykų mokykloje, tuo pačiu principu. Bet dabar, praėjus pusantrų metų nuo mokyklos baigimo, esu velniškai dėkinga visoms disciplinoms. Taigi, nesakau, kad jos tobulos arba jas naudosit kasdien. Bet jei žadate gyventi bent truputį kūrybišką gyvenimą, visų tų dalykų jums anksčiau ar vėliau tiesiog... prireiks. Tokia yra tiesa. Štai vakar (pati dar ilgai tuo nepatikėsiu, nes veik nekęsdavau matematikos) proporcijomis skaičiavausi kaip man labiausiai tinka susidėti ko