Furgonėlis Dangaus

Paulius, grįžęs iš Anglijos, turbūt dar buvo mokykloje, kai aš jau grįžau namo, pasišildžiau bulves ir valgiau su kastiniu, kurį vakar kaip ir... atėjo, padarė Gabrielė ir išėjo. Dažniau taip! *** Protas kartais krečia šunybes. Jis klausia kas būtų, jei būtų taip. Tačiau taip, kaip jis klausia, nėra, tad kodėl jis skiria tam laiko? Jis stengiasi pasiruošti visiems įmanomiems variantams, kad niekuomet nieko nenutiktų, niekuomet netektų pralaimėti, nukentėti ir t.t. Liūdnas faktas yra tas, kad taip gyvendami mes nebegyvenam. Tad aš sakau savo protui "nedaryk to, tai kvaila". Įdomu, kaip visa gali susidvejinti - juk tai sakau irgi protu. Ir visgi aš ant jo rimtai supykau ir jis kaip ir liovėsi. Nėra jokio "jeigu". *** Važiuodama dviračiu treniruotėn, padariau mažytį, bet man labai įdomų pastebėjimą. Kiek iš jūsų vaikystėje žaidėte namus? Susiradote brolius, seseris, mamas? Kiek iš jūsų pardavinėjote kokius nors sunykstančius arba nesunykstančius daiktelius kiemuose

Keista, pora dienų prieš pastebėjau, kaip vienas bendras pažįstamas draugų tarpe rampa kažkokia menininkų ikona, be kurios negali apsieiti nė vienas puikus vienišas balkonas, pavyzdžiui. Ir vietoj "oi kaip aš sėdėčiau tokiame balkone", tas žmogus ten įkeliamas. Figūrėlė, be kurios (ir jos cigaretės, žinoma) neišeina visiškai užpildyti mielų kuklių balkonų erdvės, vardas, kurio nepavyksta neparašyti kreida tiek ant mano kiemo plytelių, tiek kavinėje ant sienos. Jau turim savo beveik asmeninį parašą su ta ikona, kurį bet kur palikę jei pamatysim, žinosim, kad užrašė vienas iš mūsų. Kosmosas kažkoks. Bet linksma. Sveikinu tapus jaunosios kartos viltimi, pone S. :)

Yra dvi priežastys šypsotis: pirmoji - šypsotis, nes nutiko geri dalykai, antroji - šypsotis, kad geri dalykai nutiktų.